Kuo kvėpuojame? Kas šalia mūsų kvėpuoja?

                      Nors mus supa oras, kvėpuojame juo, tačiau kartais nesusimąstome apie jo ypatumus ir norus: Pasidžiaugiau, kad pagaliau užsandarinau rūsio plyšius, katilinę ir laimingas užkūriau katilą. Tačiau džiaugsmas išblėso – katilas netraukė. Iš malkinės parnešiau sausų skiedrų, žiūriu katilas veikia net ūžia.

                      Tačiau neilgai džiaugiausi – katilas ir vėl sustojo. Tada įkroviau sausų skiedrų kosėdamas į jas pūčiau, kol katilas pradėjo veikti. Tačiau, o varge, iš ventiliacinės angos, kuri vėdina katilinę traukdama iš palubės orą, pradėjo virsti dūmai. Parkritęs ant grindų, kad dūmai negraužtų akių, ilgai galvojau, kol sumaniau, kad katilinėje maža oro, todėl katilas traukia orą iš tos šalia dūmtraukio esančios vertikalios šachtos žemyn, o kartu virš kraigo pasiurbia dūmų. Duosiu katilui oro, - sumąsčiau ir atidariau katilinės duris į namą. Katilas pradėjo veikti, tačiau džiaugtis tuo neteko, nes priešingai, nei tikėjausi po tų sandarinimų kambariuose patapo vėsiau.

                      Ilgai sėdėjau vienmarškinis katilinėje mąstytojo pozoje ant kaladės, atsirėmęs į kirvio kotą, galvodamas, kodėl katilinėje patapo šilčiau, o  kambariai atvėso? Pagaliau suvokiau, kad nors kambariai keliolika kartų didesni, nei katilinė, tačiau juose niekas oro negamina, jis iš išorės į namą nori patekti per kvėpuojančias sienas ir mažiausius plyšelius , o dėl didelio namo sienų ploto nesandarumų susidaro tiek, kad oro pakanka visoms ventiliacijos angoms ir katilui , kad veiktų. Dėka pasiskirstymo per visą sienų plotą šalto skersvėjo nesijaučia, tačiau būstas delikačiai ir paslaptingai atvėsta.

                      O kiek to oro mano namas siurbia? Su žibintuvėliu pašviečiau į visas ventiliacijos angas ir apstulbau – pro groteles apdulkėję voratinkliai nuo oro srauto plazda horizontalūs, o pabarškinus atplyšta ir šauna aukštyn, nešami pačio šilčiausio palubių oro, dar pridėkim katilo trauką ir įjungtą gartraukį – mano namas siurbia orą, kaip banginis. Ar žmogui tiek reikia? Žinoma, kad ne. Tačiau kodėl net ir žiemos metu tenka vėdinti namą pravėrus langus?

                      Taigi, prisiminiau namo statybą, kokias ir kaip kvepiančias medžiagas dėjau į sienas, kaip plėveles klijavau lipnia juosta,  kaip elektrikai ir santechnikai vėl sienas gręžė, ardė, varžtus suko taip visus sandarumo lūkesčius palaidodami. Teko pripažinti, kad net ir po papildomo visų tokių vietų sandarinimo namas nėra toks sandarus, kaip norėtųsi, o jei būtų sandarus tai atsitiktų, kaip katilinėje - katilas neveiktų, neveiktų ir savaiminė ištraukiamoji ventiliacija.

                      Tokia ventiliacija, jei aš ją teisingai pavadinau, naudota nuo seno – jurtose, vigvamuose dūminėse pirkiose,  dar ir šiandien didelė dauguma gyvename būstuose su tokia ventiliacija.

                      Savaiminė ištraukiamoji ventiliacija vertikaliais kanalais ir jos ypatumai              

                      Privalumai: nereikia ventiliatoriaus naudojančio elektros energiją. Būtina prie

dujinio katilo, kad patikimai pašalinti netikėtą gamtinių dujų nuotėkį.

                      Trūkumai: šalinamas šilčiausias oras iš viršaus. Patalpoje slėgis patampa žemesnis

nei lauke, todėl: Iš lauko oras veržiasi pro kvėpuojančias sienas ir plyšelius kartu su

žiedadulkėmis ir visokiomis linkusiomis plėkti medžiagomis, taip pat ir kitokiais 

 ore esančiais dalykais, o rūsyje iš žemės patenka rodonas ir viskas kaupiasi sienose ir

nesandarumuose. štai kodėl po kiek laiko rūsiuose aptinkama padidėjusi radiacija, o

patalpas vis dažniau tenka vėdinti atvėrus langus, nes galiausiai, kaip ir persisotinęs

filtras, taip ir sienos pradeda patalpą teršti.

                      O name  su šiuolaikinėmis apšiltinimo medžiagomis, su ištraukiamaja ventiliacija į patalpas nuo pirmų dienų plūsta boro, rišiklių, degimą slopinančių, bei kitokių medžiagų garai, kvapai ir dulkės, esančios šiltinimo medžiagose, o vėliau pasipildo pelėsiu nuo sienose besikaupiančių organinių medžiagų.

                      Vertikalūs traukos kanalai taip pat aplimpa organinėmis medžiagomis, tad kartais užkūrus židinį ar įjungus gartraukį  nepakanka oro pritekėjimo pro plyšius ir kvėpuojančias sienas, todėl oras traukiamas pro vertikalius ortakius žemyn, kartu su pelėsiu, o dažnai ir su

židinio dūmu nuo stogo.

                      Kitas trūkumas išryškėja paspaudus speigui: nuo šalto oro langų tarpinės

kietėja ir traukiasi – speigui nukritus tarpinės vėl atgauna sandarumą.

                      Galima tik spėlioti, kas vyksta tarp šiltinimo medžiagų sujungimų, juk polistirolas ir visokie poliuretaniniai sandariklai sudaryti iš burbuliukų, kuriuose esančios dujos nuo speigo, ko gero, taip pat traukiasi?

                      O jei patalpose būtų didesnis slėgis nei lauke ar  nepasikeistų į gerą pusę  neigiami dalykai?

                      Kaip pasikeitė gyvenimas name sudarius pliusinį slėgį?

                     

                      Sunaudojama mažiau kuro, nereikia papildomai atvėrus langus vėdinti patalpų, ant baldų nesikaupia dulkės, anūkas pamiršo alergiją, seneliui atsistatė širdies ritmas, ir visa tai dėl to, kad pliusinis slėgis iš vidaus  šiltinimo medžiagų kvapus ir visą pripuvusią ir pripelijusią  sienose bjaurastį stumia ir šalina į išorę.

                      Keista, kad pučiant orą į vidų sumažėjo kuro sunaudojimas? Nieko keisto,

ištraukiamosios vertikalios angos name yra gerokai galingesnės ir intensyviau atvėsina

 vidų nei 15W įpučiantis orą ventiliatorius. Negana to pastebėta, kad ištraukiamųjų angų šalinančių šilčiausią palubių orą galia didėja didėjant šalčiui, akivaizdu, kad dėl kietėjančių  langų tarpinių,  besitraukiančių polistirolo, poliuretaninių sandariklių ir nuo to didėjančių

plyšių.

                      (pvz.: spaudžiant speigui langų tarpinės kietėja ir traukiasi, ir kuo daugiau šalto oro traukiama pro langą į vidų, tuo labiau didėja plyšiai. Tačiau, jei būste sudaromas pliusinis slėgis, sukietėjus tarpinei pro plyšelį bando veržtis šiltas oras, kuris sušildo ir atstato tarpinės plastiškumą.)

                      Oro įsrūvimo angas padariau palubėje, taip jis vidun patenka dalį šilto palubių oro

nuspausdamas  žemyn ir pats sušilęs.

                      O visas palubių ištraukimo angas užsandarinau. Maniau, kad tualete, be viršutinės ištraukimo angos nesikeis oras ir nesišalins  sunkiosios blogo kvapo molekulės. Keista, tačiau klozeto patalpos oras patapo švaresnis, nes nekeliamas pro nosį nuo apačios blogas kvapas aukštyn, o yra likę plyšelių  grindyse, pro kuriuos ir keičiasi oras. Tiesa, gali būti, kad palaipsniui plyšeliai  užaks (kaip užanka gartraukio filtras) ir teks angas padaryti išorinėse sanitarinių patalpų sienose.

                      Ventiliatorių įpūtimui įtaisiau 15 W, o medžiaginį dulkių filtrą nupirkau virtuvinių gartraukių skyriuje.

                      Vertikalų ortakį išvaliau ir išploviau. Jei neplausiu filtro, šis užsiteršęs terš  ortakį blogau kvapu, o tada  vėl teks plauti oro vamzdžius.

                      Su šiuolaikine rekuperacine ventiliavimo sistema, taip pat esu susidūręs praktiškai, taip pat šį tą teko taisyti:

                      Mūsų naujos biuropatalpos, aprūpintos šiuolaikine rekuperacine ventiliavimo sistema gausiai siurbė dulkes iš gamybinio cecho, kol nesusiprotėjome sureguliuoti vėdinimo sistemą taip, kad slėgis biuro patalpose pataptų pliusinis. Tačiau ilgainiui išryškėjo, kita problema: užsiteršė ilgi ventiliacijos kanalai, o tada filtrą keisk nekeitęs – dvokas neišpasakytas, o kai reikia patalpas pastoviai vėdinti atvėrus langus - visa rekuperacija šuniui ant uodegos.

                      Gal tik mūsų biure buvo ta problema, tačiau tikėtina, kad rekuperacinių ir kitokių vamzdinių ventiliacijos sistemų projektai ir instrukcijos visada reikalauja sureguliuoti jas taip, kad būtų patalpose pliusinis arba neutralus slėgis, o jos pačios sudarytos taip, kad įmanoma nesunkiai išvalyti nuo susikaupusių neskaniai kvepiančių dalykų.

                      Perdarymą sumaniau tada, kai anūkas paporino, jog paskutiniu metu kompiuteriuose, kad išvengti dulkių kaupimosi, sudaromas pliusinis slėgis. Paieškojau informacijos „pliusinis slėgis patalpose“ - nieko neradau. Gal blogai ieškojau.

                      Todėl po perdarymo sėkmės nusprendžiau patirtimi pasidalinti.  Dar nenumanau, kas laukia po kelerių metų – gal sienose užšals išstumiama drėgmė  Gal per vasarą sienos nespės išdžiūti ir jose augs pelėsis ir kitokie dalykai.  Tegul auga, man tas jau nekenkia. 

                      Ateityje žadu įsitaisyti rekuperacinę vėdinimo sistemą, tik kol kas tomis sistemomis negaliu pasitikėti, nes įvairių gamintojų rekomendacijos labai skiriasi, pvz.: vieni siūlo orą keisti 1-2 kartus per parą, kiti kas valandą, Kitas dalykas, kad nuo 20ºC šalčio rekuperacinis vėdinimas sustabdomas – lyg tada nereikia kvėpuoti.

                      Tose prieštaringose rekomendacijose matau tokią logiką.: Jei vėdinimo sistemai reikia šalinti ir sienų kvėpavimą, tai tikrai reikia orą keisti, kas valandą.

                      Jei vėdinimo sistema patalpose palaiko nors neutralų slėgį, ir iš sienų nepatenka kvapas,  tada pakanka orą pakeisti rečiau.

                      O kai spaudžia  speigas nuo kurio visos medžiagos traukiasi taip, kad net tvoros pyška, o namas pradeda vėdintis per didėjančius plyšius – rekuperatorius patampa nereikalingas, ypač jei vėjuota.

                      Tai tiek. Viską patyriau praktiškai, o praktikas negali nekalbėti. Geras dalykas, kad visada, ką pastebi praktikai, teoretikai tam sukuria teorijas ir reikalingus skaičiavimus.

                      Tikėtina, kad nieko naujo nepastebėjau ir yra tokių vėdinimo sistemų, kurios netraukia iš sienų pelėsio, o per speigus palaiko langų tarpinių savybes, kad nereiktų sandarinti jų užšaldant susidariusius plyšius, purškiant į juos vandenį.

                     

                     

kieto kuro katilai Stropuva

Kieto kuro katilai - Šilti, geri, lietuviški

Visai nebūtina investuoti dešimčių tūkstančių į geoterminį šildymą, pastaruoju metu tapusį labai madingą. Vietoj jo galima pasiūlyti efektyvumu niekuo nenusileidžiančią, o kai kuriais aspektais ir jį lenkiančią lietuvišką „Stropuvos“ kieto kuro katilų liniją. Kieto kuro katilai „Stropuva“ – pirmieji pasau­lyje ilgo (arba viršutinio) degimo lietuviški kieto kuro katilai, iš­rasti ir patentuoti prieš 15 metų. Nuo tol šie katilai buvo nuolat tobulinami, kad jų konstrukcija atitiktų šiuolaikinius saugumo, patogumo ir ekonomijos rei­kalavimus. Jie eksploatuojami iki šiol ir yra kur kas pranašesni už tradicinius nuo seno namų ūkyje naudojamus šildymo katilus, mat nebereikia kas porą valandų bėgioti katilinėn įmesti malkų į pakurą. Kieto kuro katilai „Stropuva“ yra pirmieji lietuviški katilai, įvertinti CE sertifikatu.

Lietuviškas gaminys. Kadangi ir gamybos bazė, ir techni­nės priežiūros padalinys yra vietiniai, smarkiai supaprastėja bei pagreitė­ja tiekimas ir jo priežiūra, o ir speci­alisto konsultacija tampa kur kas ope­ratyvesnė. Specialistai rengiami ir de­talės gaminamos sostinėje esančioje gamybos bazėje, iš kur tiekimas į vi­sus šalies kampelius trunka trumpiau­siai. Lietuviška kokybė pati save giria – gamintojas jau dirba ne tik vietos rinkai, kieto kuro katilai tiekiama ir užsieniui: katilų parduota net į Pietų Korėją ir Kanadą. Yra suteiktų gamybos licencijų, taip pat veikia gamyklos Rusijoje ir Ukrainoje.

Lietuvių gaminys turėtų sudominti ir tuos, kurie, rinkdamiesi investiciją, žiūri šiek tiek toliau už savo sklypo ribų. Mat, investavę pinigus į vietos produktą, tam tikra dalimi prisidedate prie gerovės kū­rimo savoje valstybėje: sukuriama pridė­tinė vertė, įdarbinama vietinė darbo jė­ga, į svečią šalį nenutekinamas kapitalas.

https://www.youtube.com/watch?v=xSFXGbuyn6Q

Pagrindiniai privalumai:

·         UAB „Stropuva ir ko“ gamina trijų ti­pų kieto kuro katilus: malkinius, naujuosius „Bio“ (kūrenamus malkomis, pjuvenų brike­tais, granulėmis, medienos skiedromis) ir universalius.

·         Kieto kuro katilams „Stropuva“ tinka visoks kuras: malkos, akmens anglys, durpių ir pjuve­nų briketai, granulės, medienos skiedros.

·         Gamintojai didžiuojasi ne tik tuo, kad jų kieto kuro katilai pritaikyti visokiam kurui. Vie­nas didžiausių „Stropuvos“ katilų priva­lumų – ilgas vienos įkrovos degimo laikas: kūrenant malkomis nenutrūkstamas de­gimas gali trukti apie 30 val., briketais – apie 4 paras, o anglimis – net apie 7 paras.

·         Taip ilgai kuras dega dėl originalios pa­tentuotos viršutinio degimo sistemos. Katile kuras dega tik viršutinėje dalyje, 15–20 cm gylyje, žvakės principu, kas mums visai neįprasta. Būtent dėl šito „Stropuvos“ kieto kuro katilų degimo trukmės ro­dikliai pastebimai lenkia kitų gamintojų pateikiamus duomenis.

Nuo 2015 metų UAB „Stropuva ir ko“ siū­lo papildomą priedą – elektroninį degi­mo valdiklį, kurio įdiegimas suteikia ga­limybę pailginti vienos katilo įkrovos de­gimo laiką net dvigubai. Kartu susitaupo ir kuro, mat degimas ir gesinimas valdo­mi efektyviau. Kūrenimo procesas tampa visiškai automatizuotas.

Patogu pasirinkti kurą. Labai įdomi galimybė – prie turimo bet kokio „Stropuvos“ kieto kuro katilo papildomai pri­jungti medienos granulių degiklį. Patar­tina dar papildomai užsisakyti ir granu­lių talpyklą. Šitaip kieto kuro katilai pritaikomi kurenti malkomis, pjuvenų brike­tais, granulėmis, medienos skiedromis, anglimis, durpių briketais (pagal turimą katilo modelį). Dar vienas privalumas tas, kad nereikia kieto kuro kati­lo judinti, perjunginėti, dažniausiai nieko nereikia keisti ir šildymo sistemoje. Šis sprendimas leidžia visiškai automatizuo­ti kūrenimo procesą: kuras uždegamas automatiškai, parenkami veikimo para­metrai, degimo temperatūra labai tiks­liai valdoma, tai daryti galima net nuo­toliniu būdu.